Aplinkosauga pagal Žymantą Morkvėną

Snieguotas kelias veda per monotoniškus Marcinkonių miškus, kuriuos paįvairina kirtavietės su paliktomis liaunomis pušelėmis. Nei posūkių, nei kitų mašinų, tad ir kelio apledėjimas nedidelė bėda.

Dešinėje išdygo du siluetai su šautuvais ant pečių, kariškių mašina išduoda, kad ne miško žvėrių jie čia susirinko medžioti. Po keleto kilometrų ir vėl už krūmų pasislėpusi mašina. Supratau, kad esu karinės padėties teritorijoje ir mano buvimas joje nelegalus. Ar būsiu atstumtas / išstumtas į kito pasaulio teritoriją priklausys nuo to, kokią nuomonę apie mane susidarys sutikti kariškiai. Štai ir jie – pradarius langą jaučiuosi laimingas, kad mano odos spalva atitinka daugumos gyventojų spalvą ir kad kalbu lietuviškai. Ant sėdynės pūpsantis „Ožkos bandos“ gabalas ir Sūrininkų Namų lipdukai ant durelių atstoja popierinį leidimą. Vežu sūrius į Musteiką. Gyvenimas su sūriu tęsiasi. Dar kartą pasitvirtino, kad sūris atidaro visas duris.

Buvusių Grybaulios tvenkinių apleista teritorija – dar vienas žmogaus ūkinės veiklos paminklas, nuolat primenantis, kad žmogaus ambicijoms ir kvailumui nėra ribų. Pasekmės priklauso nuo to, kiek galios turime savo rankose. Jean-Marc Jancovici suskaičiavo, kad šiuo metu pasaulyje pasikinkę iškastinę energiją esame vidutiniškai 200 kartų stipresni negu mūsų kūno fizinė jėga. Prancūzai – 600 kartų stipresni už save. Nesunku pamatyti, kaip skiriasi mūsų galybės rezultatai atskirose šalyse. Betonas, metalas, plastmasė (žmonijos prigamintų produktų masė jau dabar viršija visos planetos biomasę) triukšmas, šviesa – viskas žmogui.

Pokalbis su Žymantu prasidėjo nuo klausimo – o kas gamtai? Ar mes saugome gamtą? Nuo ko ir kodėl? Paradoksalu, kad aplinkosaugininkai gamtą saugo dėl žmonių ir tačiau saugodami ją nuo žmonių. Antropocentristinė ir ekocentristinė aplinkosauga. Po ilgo „apsižodžiavimo“ priėjom prie išvados, kad aiškiai yra dominuojanti žmogaus poreikius tenkinanti aplinkosaugos samprata. O ekocentristai su gamtos lygių teisių požiūriu yra toleruojami marginalai, jokiu būdu neprileidžiant jų prie išteklių vadybos. Ar gali būti atvirkščiai? Kad marginalai taptų dauguma, diktuojančia savo žaidimo taisykles, turėtų įvykti stebuklas.

Ar gali egzistuoti pusiausvyra (pats žodis lyg ir reiškia, kad dalinkimės per pusę…)? Europos Sąjunga kalba apie 30 procentų saugomos teritorijos. (Informacijai, šiandien Lietuvoje – 17 proc.) Pusiausvyros nebus. Ekocentristai, turite pasitenkinti nepilnu trečdaliu ir tikrai ne pačiu turtingiausiu. Dzūkijos nacionalinis parkas puikus pavyzdys – dominuoja smėlėti kalneliai su pušų monokultūra. Kalnuotoje Europos dalyje saugomos teritorijos – uolėti kalnai. Gerai, kad Dzūkija ir pelkių kraštas, tai yra kur murkdytis Pinčiukui, nes manytume, kad mus supa tik dieviškas banguojančių javų kraštas.

Kalbant apie saugomas teritorijas, jų pagrindinį tikslą – bioįvairovės išsaugojimą, ištraukiau paslėptą ginklą – klimato kaitą. Atrodo gamtininkai nesiginčija, kad staigūs temperatūriniai pokyčiai daro įtaką vis greitėjančiam bioįvairovės nykimui, tad mano naivus klausimas – ar ties saugomos teritorijos riba pastatyta koncertina išsaugos bioįvairovę – sujaukia aplinkosauginės politikos prasmingumą. Klystu, vieną svarbią prasmę Žymantas paminėjo. Tai indulgencija – duoklė gamtai už padarytą, dabar ir ateityje daromą žalą. Aišku, neatiduosi pačio geriausio kąsnelio.

Sunku prognozuoti teigiamus gamtos „gydymo ir reabilitacijos“ rezultatus saugomose teritorijose, jei žmogaus poveikis yra skatinantis ligą. Medicina galvoja kitaip. Pasitelkę technologijas – išgydysim. Iš nekiškit čia man visokių homeopatijų ir fitoterapijų ar natūropatijų. Tai jausmai. pathy Definition & Meaning | Dictionary.com

Dėl klimato kaitos dominuojantis požiūris yra toks pats. Gero klausymo.

Draugiškai Valdas